Voluinė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

(Nukreipta iš puslapio Volynė)

Voluinė
ukr. Волинь
lenk. Wołyń


Voluinės srities herbas

Voluinė (arba Volynė; ukr. Волинь, lenk. Wołyń) – istorinis regionas Ukrainos šiaurės vakaruose, tarp Pripetės ir Bugo, į šiaurę nuo Galicijos ir Podolės. Tai vienas seniausių slavų apgyvendintų regionų. Dalį istorinio Volynės regiono šiuo metu apima Ukrainos Voluinės sritis.

[taisyti] Istorija

Halyčo miestas pirmą kartą paminėtas 981, kuomet jį užkariavo Kijevo Rusios kunigaikštis Vladimiras. Ankstyvoji Voluinės istorija glaudžiai susijusi su Haličo ir Voluinės Vladimiro kunigaikštystėmis. Šios dvi Kijevo Rusios įpėdinės susijungė į Haličo-Voluinės kunigaikštystę XII - XIV a.

Počiajivo Lavra, Voluinės ortodoksų dvasinis centras

Voluinės kunigaikščiai buvo susigiminiavę su Lietuvos valdovais. Vienas iš Voluinės kunigaikščių Švarnas 1254 m. vedė Mindaugo dukrą, o 1267 m. jo seserėnas Vaišelga atidavė jam valdyti Lietuvą pats pasitraukdamas gyventi į vienuolyną. Švarnas Ldk buvo iki 1269 m.

1340 m. mirė Haličo-Voluinės kunigaikštis Jurijus Boleslavas Traidenis. Gedimino sūnaus Liubarto žmona buvo paskutinė iš Haličo karalių giminės, taigi Liubartas pretendavo į visą Haliča ir Voluinę. Lenkijos karalius Kazimieras III taip pat siekė šio sosto, taigi jis užėmė Pšemyslio žemę, o vėliau ir Lvovą. Tarp Liubarto ir Kazimiero III prasidėjo ilgametė kova dėl Galicijos (Halyčo) karaliaus vardo, šios kovos metu Liubartas užėmė Vladimirą, Kremenecą, Belzą, bet dėl išdavystės pateko į Kazimiero nelaisvę, iš kurios jį išlaisvino brolis Kęstutis.

Liubartas užsitikrino Maskvos kunigaikščio Simeono paramą ir ėmė drąsiau veikti prieš Lenkiją. 1349 Kazimieras užėmė Voluinę, bet vos tik jam paleidus kareivius į namus, Liubartas ir Kęstutis pasiuntė savo karius į Chelmo, Belzo ir Voluinės žemes, greitai jas užėmė, o po to paėmė ir Lvovą.

Po Liubarto mirties, kunigaikščio titulą perėmė jo sūnus Fiodoras, kuris mirė 1431 m.

Po 1569 Liublino unijos, Voluinė tap LLV provincija. Šiuo laikotarpiu teritoriją apgyvendino lenkai ir žydai. Buvo atidaryta daug Romos katalikų ir Graikų katalikų bažnyčių, stačiatikių bažnyčios buvo prijungiamos prie graikų katalikų.

Po Trečiojo LLV padalijimo 1795 m. Voluinė tapo Rusijos imperijos Voluinės gubernija. XIX a. pabaigoje Voluinėje gyveno virš 200 000 vokiečių, imigravusių iš Lenkijos, taip pat gyveno ir čekų mažuma.

1921, po lenkų-sovietų karo, Rygos sutartimi Voluinė buvo padalinta tarp Lenkijos ir TSRS. Didesnė Voluinės dalis atiteko Lenkijai ir tapo Voluinės vaivadija, vėliau rytinėse Voluinės žemėse susikūrė Rivnės, Žytomyro sritys, žemės į vakarus nuo Vladimiro atiteko Lenkijos Liublino vaivadijai

1935-38 Stalinas deportavo Rytų Voluinės lenkus — tai buvo pirmoji nacionalinė deportacija TSRS.

1939 Molotovo-Ribentropo paktas priskyrė visą Voluinę Sovietų Sąjungai. Pagal Nacių-Sovietų gyventojų perdavimo sutartį, visa vokiečių tautinė mažuma persikėlė į Nacių užimtą Lenkijos dalį. Po Antro pasaulinio karo Voluinė liko TSRS dalimi, dauguma lenkų, išgyvenusių karą buvo ekspatrijuoti į Lenkiją. Nuo 1991-ųjų, Voluinė yra Ukrainos dalis.

[taisyti] Svarbiausi miestai

[taisyti] Voluinės teritorija

Voluinė, kaip administracinis vienetas:

Metai	Valstybė	Pavadinimas	Oficialia kalba	Adm. centras	Plotas
1154–1390 ir 1431―1452	nuo 1340 m. LDK	Voluinės kunigaikštystė	ukr. Волинське князівство	Vladimiras
1569–1795	ATR	Voluinės vaivadija	lenk. Województwo wołyńskie	Luckas	38 300 km²
1795-1917	Rusijos imperija	Voluinės gubernija	rus. Волынская губернія	Žytomyras	71 736 km²
1917-1919	Ukrainos Liaudies Respublika	Voluinės žemė	ukr. Волинська земля	Luckas
1919-1939	Antroji Žečpospolita	Voluinės vaivadija	lenk. Województwo wołyńskie	Luckas	1921 - 30 274 km² 1939 - 35 754 km²
1939-1991	SSRS Ukrainos SSR	Voluinės sritis	rus. Волынская область	Luckas	20 144 km²
1991-	Ukraina	Voluinės sritis	ukr. Волинська область	Luckas	20 144 km²