Venera (planeta)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
- Šis straipsnis apie Saulės sistemos planetą. Romėnų mitologijoje meilės deivė Venera (mitologija).
|
|
|||
|---|---|---|---|
 |
|||
|
|
|||
| Vid. atstumas nuo SaulÄ—s |
108 208 926 km | ||
| 0,723 331 99 av | |||
| Perihelis | 107 476 002 km | ||
| Afelis | 108 941 849 km | ||
| Ekscentricitetas | 0,0068 | ||
| Apskriejimo periodas | 224,701 51 d. | ||
| Sinoidinis periodas | 583,92 dienos | ||
| Greitis orbitoje, km/s |
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|||
| Pusiaujo skersmuo | 12 103,7 km | ||
| Paviršiaus plotas | 4,60×108 kv.km | ||
| Tūris | 9,28×1011 kub.km | ||
| Masė | 4,8685×1024 kg | ||
| Vidutinis tankis | 5,24 g/cm³ | ||
| Laivojo kritimo pagreitis | 3,701 m/s² | ||
| PabÄ—gimo greitis | 10,4 m/s | ||
| Apsisukimo apie ašį periodas | 243,6 d. | ||
| Sukimosi greitis | 10,892 km/s | ||
| Pusiaujo posvyris į orbitos plokštumą | 3,394 ° | ||
| Paviršiaus temperatūra, K |
|
|
|
|
|
|
|
|
| Palydovų skaiÄius | 0 | ||
|
|
|||
| Atmosferos slÄ—gis, MPa | 9,3 | ||
| Atmosferos tankis | - | ||
| Anglies dioksidas | ~96,5% | ||
| Azotas | ~3,5% | ||
| Sieros dioksidas | 0,015% | ||
| Argonas | 0,007% | ||
| Vandens garai | 0,002% | ||
| Anglies monoksidas | 0,0017% | ||
| Helis | 0,0012% | ||
| Neonas | 0,0007% | ||
Venera – antroji pagal atstumą nuo Saulės planeta. Po Mėnulio, tai antrasis pagal šviesumą objektas naktiniame danguje (iki -4,6 ryškio), maksimumą pasiekiantis tuoj pat po saulėlydžio arba prieš pat saulėtekį.
Planetos vardas siejamas su romÄ—nų grožio ir meilÄ—s deive, tapaÄia senovÄ—s graikų Afroditei. Lietuviai jÄ… laikÄ— SaulÄ—s dukromis Vakarine ir AuÅ¡rine.
Venera – vidinė Saulės sistemos planeta ir, žiūrint iš Žemės, nuo Saulės niekad nenutolsta toliau nei 47,8°. Ši planeta, turinti kietą dangą, kartais dar vadinama Žemės seserimi dėl dydžio ir sudėties panašumo. Venerą nuolat dengia storas nepermatomas, gerai šviesą atspindintis debesų sluoksnis, todėl įprastomis sąlygomis negalima pamatyti jos paviršiaus. Veneros atmosfera yra tankiausia iš Žemės tipo planetų, ją sudaro daugiausia anglies dioksidas, o atmosferos slėgis planetos paviršiuje yra 90 kartų didesnis nei Žemėje.
Veneros paviršiaus žemėlapiai pradėti sudarinėti tik prieš 20 metų. Paviršiuje aptinkami vulkaninio aktyvumo požymiai ir gali būti, kad Veneros ugnikalniai iki šiol yra aktyvūs.
Turinys |
[taisyti] Struktūra
Venera yra viena iÅ¡ keturių SaulÄ—s sistemos planetų, turinÄių kietÄ…, uolÄ—tÄ… pavirÅ¡ių. Pagal dydį ir masÄ™ ji labai artima Žemei: skersmuo tik 650 km mažesnis nei ŽemÄ—s, o masÄ— sudaro 80% ŽemÄ—s masÄ—s. Neskaitant to, kiti parametrai ties pavirÅ¡iumi net labai skiriasi lyginant su ŽemÄ—s, vien tik dÄ—l tankios anglies dioksido atmosferos.
[taisyti] VidinÄ— sandara
Apie Veneros vidinÄ™ sandarÄ… žinoma ganÄ—tinai mažai, taÄiau, kaip ir kitos panaÅ¡ios planetos, turi branduolį, mantijÄ… ir plutÄ…. Pluta, manoma, yra plonesnÄ— nei ŽemÄ—s (apie 16 km), po ja – mantija, siekianti iki 3224~3245 km, o dar giliau metaliÅ¡kas 14 g/cm3 tankio branduolys.
[taisyti] Geografija
Apie 80% Veneros pavirÅ¡iaus sudaro vulkaninÄ—s lygumos. IÅ¡skiriami du „kontinentai“ – nemažo ploto aukÅ¡tuminÄ—s sritys, kurių viena yra ties Å¡iauriniu poliumi, o kita – Å¡iek tiek pieÄiau pusiaujo. Å iaurinis kontinentas vadinamas IÅ¡tar Tera (pagal babilonieÄių meilÄ—s deivÄ™ IÅ¡tarÄ…), jo dydis panaÅ¡us į Australijos. Jame yra ir Maksvel Montes – aukÅ¡Äiausias Veneros kalnynas, kurio aukÅ¡tis siekia 11 km virÅ¡ vidutinio planetos lygio. Antrasis kontinentas, vadinamas Afrodites Terra (pagal graikų meilÄ—s deivÄ™ AfroditÄ™), yra žymiai didesnis ir grubiai jį galima palyginti su ŽemÄ—s Pietų Amerika.
Kaip ir kitose kieto pavirÅ¡iaus dangaus kÅ«nuose, Veneroje gausu smÅ«ginių kraterių, kalnų ir uolų, taÄiau yra ir unikalių objektų. Vieni iÅ¡ jų – vulkaniniai dariniai plokÅ¡Äia virÅ¡Å«ne, vadinami farra, kurių skersmuo 20-50 km, o aukÅ¡tis 100-1000 m; radialinÄ—s, panaÅ¡ios į žvaigždÄ—s formas lūžių sistemos, vadinamos novae; radialiniai ir koncentriniai lūžiai, primenantys voratinklius, vadinami archanoidai; coronae – žiediniai lūžiai, kartais aplink įdubas. Visų Å¡ių unikalių objektų kilmÄ— vulkaninÄ—.
Beveik visi Veneros paviršiaus dariniai ir objektai vadinami istoriniais ir mitologiniais moteriškais vardais. Vienintelės išimtys yra Maksvel Montes (Maxwell Montes), pavadintas Džeimso Klarko Maksvelio garbei, ir du aukštumų regionai Alfa Regio ir Beta Regio. Šie trys pavadinimai objektams buvo suteikti dar prieš tai, kai Tarpautinė astronomų sąjunga patvirtino objektų pavadinimų nomenklatūrą.
[taisyti] Paviršiaus geologija
Beveik visame Veneros paviršiuje pastebimi vulkaninio aktyvumo požymiai. Apskritai, Veneroje yra keletą kartų daugiau ugnikalnių nei Žemėje, o taip pat 167 gigantiški ugnikalniai, kurių skersmuo didesnis nei 100 km (Žemėje toks ugnikalnių kompleksas tik 1).
Veneroje yra keletas zonų, kur akivaizdžiai veikia ugnikalniai. Vykdant rusų „Veneros“ kosminÄ™ programÄ…, „Venera 11“ ir „Venera 12“ zondai užfiksavo nuolatinius žaibų srautus, o nusileidusi „Venera 12“ įraÅ¡Ä— net perkÅ«nijos griausmÄ…. TaÄiau visais žaibavimo atvejais Veneroje kritulių nefiksuota, o spÄ—jama, kad pelenų iÅ¡metimas ugnikalniams iÅ¡siveržiant sukelia žaibavimÄ…. Dar vienas akivaizdus ugnikalnių veiklos požymis nustatytas matuojant sieros dioksido koncentracijÄ… atmosferoje, tarp 1978 ir 1986 m. buvo aptikta nemažai Å¡ios medžiagos.
Planetos pavirÅ¡iuje yra maždaug 1000 netolygiai pasiskirsÄiusių smÅ«ginių kraterių. Kituose kraterių turinÄiuose pavirÅ¡iuose, kaip ŽemÄ— ir MÄ—nulis, pagal kraterius galima nustatyti pavirÅ¡iaus erozijÄ…. MÄ—nulyje kraterių nykimas (erozija) veikiama beveik vien tik vÄ—lesniais susidÅ«rimais ir kraterių susidarymu, kai ŽemÄ—je jie nyksta dÄ—l vÄ—jo ir lietaus erozijos. Veneroje apie 85% yra iÅ¡likÄ™ beveik kaip pradiniai. Pagal kraterių kiekį ir jų gerÄ… bÅ«klÄ™ sprendžiama, jog planetos dabartinis kietasis pavirÅ¡ius susiformavo maždaug prie 500 milijonus metų.
Veneros kraterių dydis labai nevienodas – nuo 3 iki 280 km skersmens. Kraterių, mažesnių nei 3 km skersmens, nepastebėta. Manoma, kad dėl tokios tankios planetos atmosferos, mažesni kūnai tiesiog nepasiekdavo planetos paviršiaus arba jų kinetinė energija sumažėdavo tiek, kad smūgis nebūdavo pakankamas išmušti kraterį.
[taisyti] Atmosfera
Venerą gaubia išskirtinai tanki atmosfera, susidedanti daugiausiai iš anglies dioksido ir daug mažesnio azoto kiekio. Atmosferos slėgis ties planetos paviršiumi yra ekvivalentus tam, kuris Žemėje būna 1 km vandenyno gylyje. Dėl neįprastai didelio anglies dioksido kiekio atmosferoje, planetoje vyksta stiprus „šiltnamio efektas“, dėl kurio paviršiaus temperatūra pakyla iki 400 °C. Dėl to planetos paviršiaus temperatūra yra net aukštesnė nei Merkurijaus, nors Venera yra dvigubai toliau nuo Saulės ir gauna tik ketvirtį to Saulės švytėjimo, kurį gauna Merkurijus.
Tyrimais nustatyta, kad prieÅ¡ keletÄ… milijardų metų Veneros atmosfera buvo daug labiau panaÅ¡i į ŽemÄ—s, ir galbÅ«t planetos pavirÅ¡iuje net buvo vandens, taÄiau laikui bÄ—gant dÄ—l vandens garavimo prasidÄ—jo Å¡iltnamio efektas. Venera yra puikus klimato keitimosi pavyzdys, suteikiantis gausybÄ™ naudingos informacijos klimato pokyÄių tyrimams.
Terminis inertiÅ¡kumas ir karÅ¡Äio perneÅ¡imas vÄ—jo pagalba žemuosiuose atmosferos sluoksniuose sÄ…lygoja tai, kad planetos pavirÅ¡iaus temperatÅ«ra apÅ¡viestoje ir neapÅ¡viestoje planetos pusÄ—se stipriai nesvyruoja, net nepaisant lÄ—to planetos sukimosi apie ašį. VÄ—jai ties Veneros pavirÅ¡iumi yra ganÄ—tinai silpni, keleto kilometrų per valandÄ…, taÄiau dÄ—l didelio atmosferos tankio nesunkiai „paneÅ¡a“ dulkes ir net smulkius akmenis.
VirÅ¡ tankaus anglies dioksido sluoksnio atmosferoje yra tirÅ¡ti debesys, daugiausiai sudaryti iÅ¡ sieros dioksido ir sieros rÅ«gÅ¡ties laÅ¡elių. Jie atspindi apie 60% į planetÄ… krintanÄių SaulÄ—s spindulių, „grąžindami“ juos atgal į tarpplanetinÄ™ erdvÄ™; tai trukdo tiesiogiai stebÄ—ti Veneros pavirÅ¡ių. DÄ—l stiprių, apie 300 km/h, vÄ—jų planetos atmosferos virÅ¡utiniuose sluoksniuose debesys aplink planetÄ… apskrieja per laikotarpį, trunkantį nuo 5 iki 60 valandų.
[taisyti] Magnetinis laukas
Nustatyta, kad Veneros magnetinis laukas yra labai silpnas, maždaug 0,1% Žemės magnetinio lauko stiprumo. Dėl to, Saulės vėjo elektringosios dalelės nėra nukreipiamos ir daro įtaką planetos atmosferai. Manoma, kad toks mažas magnetinis laukas yra dėl labai lėto planetos sukimosi aplink ašį.
[taisyti] Orbita ir sukimasis
Venera skrieja aplink SaulÄ™ vidutiniÅ¡kai nutolusi apie 106 milijonus km ir pilnÄ… ratÄ… apskrieja per 224,7 ŽemÄ—s dienas. Kaip ir visos planetų orbitos, Veneros orbita yra elipsÄ—s formos, taÄiau labai artimos apskritimui, orbitos ekscentricitetas (suplokÅ¡tÄ—jimas) mažesnis nei 1%. Kai Venera atsiduria tarp ŽemÄ—s ir SaulÄ—s, Å¡i padÄ—tis vadinama apatine jungtimi, mažiausias atstumas tarp planetų tampa apie 40 milijonų km. Å i apatinÄ— jungtis kartojasi kas 584 ŽemÄ—s dienas.
Aplink savo ašį Venera apsisuka kartÄ… per 243 ŽemÄ—s dienas – tai lÄ—Äiausias apsisukimo periodas visoje SaulÄ—s sistemoje. Ties pusiauju Veneros sukimosi apie ašį greitis siekia 6,5 km/h (palyginimui ŽemÄ—s sukimosi greitis ties pusiauju 1600 km/h). StebÄ—tojui, esanÄiam Veneroje, SaulÄ— patekÄ—tų vakarų pusÄ—je, o leistųsi rytuose kas 116,75 ŽemÄ—s dienos. Veneros metai trunka 0,92 Veneros dienos.
Jei bÅ«tų stebima iÅ¡ SaulÄ—s Å¡iaurinio aÅ¡igalio, visos SaulÄ—s sistemos planetos skrietų kryptimi prieÅ¡ laikrodžio rodyklÄ—s sukimo kryptį, taip pat ir suktųsi apie savo ašį prieÅ¡ laikrodžio rodyklÄ™, taÄiau vienintelÄ— Venera apie savo ašį suktųsi laikrodžio rodyklÄ—s kryptimi. KodÄ—l Å¡i planeta vienintelÄ— sukasi kita kryptimi ir tokiu nedideliu greiÄiu, tapo vienu didžiausiu mokslininkų galvosÅ«kiu nuo to momento, kai buvo iÅ¡matuoti visų planetų sukimosi periodai ir kryptys. Be kita ko, tik susiformavus planetoms, Venera turÄ—jo suktis daug greiÄiau ir ta kryptimi, kuria sukasi visos likusios planetos. ApskaiÄiavimai rodo, kad per milijardus metų potvynių ir atoslÅ«gių efektas tankioje planetos atmosferoje galÄ—jo sulÄ—tinti jos sukimÄ…si aplink ašį iki to, kuris yra dabar.
Venera palydovų (mÄ—nulių) neturi, taÄiau dabar aplink jÄ… sukasi asteroidas 2002 VE68. VienÄ… iÅ¡ anomalaus Veneros sukimosi aplink savo ašį paaiÅ¡kinimų pateikÄ— Alex Alemi ir David Stevenson iÅ¡ Kalifornijos Technologijos instituto. Jie teigia, kad SaulÄ—s sistemos susiformavimo pradžioje Venera greiÄiausiai turÄ—jo bent jau vienÄ… didelį mÄ—nulį, susiformavusį smÅ«gio į planetÄ… metu. Maždaug po 10 milijonų metų kitas susidÅ«rimas su planeta pakeitÄ— planetos sukimosi apie savo ašį kryptį. Po to mÄ—nulis spiraline trajektorija priartÄ—jo ir susiliejo su Venera.
[taisyti] Veneros tyrimai
[taisyti] Ankstyvieji tyrinÄ—jimai
PrieÅ¡ iÅ¡randant teleskopÄ…, Venera buvo žinoma kaip „klajojanti žvaigždė“. Kai kurios istorinÄ—s kultÅ«ros Å¡iuos planetos pasirodymus rytais ir vakarais iÅ¡skirdavo į du skirtingus dangaus kÅ«nus. Pitagoras, VI a. pr. m. e. stebÄ—damas planetos judÄ—jimÄ… nustatÄ—, jog rytais ir vakarais patekanti „žvaigždė“ yra vienas ir tas pats dangaus kÅ«nas. XVII amžiaus pradžioje GalilÄ—jas GalilÄ—jus pastebÄ—jo Veneros fazes, kintanÄias nuo pjautuvo į prieÅ¡pilnį, o galiausiai į pilnÄ… skritulį ir atvirkÅ¡Äiai. Tai butų buvÄ™ neįmanoma, jei SaulÄ— ir Venera skrietų aplink ŽemÄ™, o Å¡ie stebÄ—jimai buvo prieÅ¡ingi iki tol vyravusiai nuomonei, jog ŽemÄ— yra SaulÄ—s sistemos centras.
1790 m. vokieÄių astronomas Džonatanas Å roteris (Johann Schröter) atrado Veneros atmosferÄ…. Dž. Å roteris pastebÄ—jo, jog kai planeta bÅ«na pjautuvo fazÄ—je, planetos pjautuvo ragai prasitÄ™sia daugiau nei 180°. Jis teisingai spÄ—liojo, kad tai vyksta dÄ—l SaulÄ—s Å¡viesos iÅ¡sisklaidymo tankioje atmosferoje. VÄ—liau ÄŒesteris Smitas Lymanas (Chester Smith Lyman) stebÄ—jo žiedÄ… aplink tamsų planetos diskÄ…, kai Å¡i bÅ«davo apatinÄ—je jungtyje ir taip pat akivaizdžiai numatÄ— planetos atmosferÄ…. Veneros atmosfera apsunkino teisingai nustatyti apsisukimo periodÄ…, stebÄ—tojai Džiovanis Kasinis (Giovanni Cassini) ir Dž. Å roteris neteisingai numatÄ— planetos apsisukimo periodÄ… – apie 24 valandas.
[taisyti] Moksliniai tyrimai iš Žemės
Iki 20-ojo amžiaus duomenų apie VenerÄ… nebuvo labai daug, nieko tiksliai nežinota apie planetos pavirÅ¡ių ir tik iÅ¡radus spektroskopÄ…, radarÄ… ir pritaikius ultravioletinius stebÄ—jimus, dalis paslapÄių buvo atskleista. Pirmieji ultravioletinių spindulių stebÄ—jimai buvo atliekami 1920-aisiais, kai amerikiÄių fizikas ir astronomas Frankas Rossas (Frank E. Ross) nustatÄ—, kad UV fotografijose įmanoma pastebÄ—ti daugiau detalių, kurios nebuvo matomos įprastai ar tiriant infraraudonÄ…jį spinduliavimÄ…. Jis taip pat manÄ—, kad taip yra dÄ—l labai tankios geltonos spalvos žemutinÄ—s atmosferos ir aukÅ¡tų plunksninių debesų virÅ¡ jos.
Spektroskopiniai stebÄ—jimai XX amžiaus pradžioje suteikÄ— viltį naujomis priemonÄ—mis sužinoti apie Veneros sukimÄ…si. AmerikieÄių astronomas Vestas Sliperis (Vesto Slipher) bandÄ— iÅ¡matuoti Å¡viesos iÅ¡ Veneros Doplerio poslinkį, taÄiau negalÄ—jo nustatyti jokio planetos sukimosi. Jis spÄ—jo, kad planetos sukimosi periodas yra daug ilgesnis nei iki tol manyta. VÄ—liau Å¡eÅ¡tÄ…jame deÅ¡imtmetyje nustatyta, kad planetos sukimasis yra pagal laikrodžio rodyklÄ™. Septintajame deÅ¡imtmetyje planeta pradÄ—ta stebÄ—ti radarais ir nustatytas planetos apsisukimo periodas, kuris buvo artimas nustatytiems moderniais metodais.
AÅ¡tuntajame deÅ¡imtmetyje radarų stebÄ—jimais buvo gauta pirminių duomenų apie Veneros pavirÅ¡ių. RitmiÅ¡kai siunÄiat radijo bangas 300 m skersmens Arebiko observatorijos radioteleksopu, iÅ¡ radijo bangų aido nustatyti du atpindžių regionai, pavadinti Alfa ir Beta regionais, taip pat iÅ¡aiÅ¡kintas kalnų regionas, pavadintas Maksvel Montes. BÅ«tent Å¡ie Veneros regionai pavadinti ne moterų vardais.
Geriausiu atveju radarais iš Žemės galima pastebėti ne mažesnius kaip 5 km skersmens Veneros objektus.
[taisyti] Veneros tyrimai kosminiais aparatais
[taisyti] Ankstyvieji bandymai
Pirmoji nepilotuojama misija į VenerÄ…, ir apskritai pirmoji misija į kitÄ… planetÄ…, buvo „Venera 1“, paleista 1961 m. vasario 12 d. Tai pirmasis Tarybų SÄ…jungos didelių pasiekimų Veneros programos kosminis aparatas, taÄiau misijos neįvykdÄ™s. PraÄ—jus 7 dienoms po paleidimo, ryÅ¡ys su kosminiu aparatu dingo, kai Å¡is buvo nutolÄ™s apie 2 mln. km nuo ŽemÄ—s.
JAV Veneros kosminiai tyrimai taip pat prasidėjo nesėkmingai: „Mariner 1“ kosminis aparatas buvo prarastas. „Mariner 2“ kosminis aparatas po 109 dienų nuo paleidimo, 1962 m. gruodžio 14 d., praskriejo Venerą 34833 km atstumu nuo paviršiaus ir tapo pirmuoju aparatu sėkmingai pasiekusiu kitą planetą. Mikrobangų ir infraraudonųjų spindulių radiometrų pagalba buvo nustatyta, kad planetą gaubiantys debesys yra palyginti šalti, o planetos paviršiaus temperatūra – ganėtinai aukšta (apie 425°C).
[taisyti] Įskriejimai į atmosferą
„Venera 3“ kosminio aparato veikla sutriko jam leidžiantis Veneros atmosfera 1966 m. kovo 1 d. „Venera 3“ laikomas pirmuoju kosminiu aparatu įskriejusiu į kitos planetos atmosferÄ… ir bebandžiusiu nusileisti, taÄiau duomenų apie nusileidimÄ… nÄ—ra, dÄ—l komunikacijos įrangos gedimo; taip pat dÄ—l tos paÄios priežasties nÄ—ra gauta jokių tyrimų duomenų.
Sekantis 1967 m. spalio 18 d. VenerÄ… pasiekÄ™s nepilotuojamas kosminis aparatas „Venera 4“ sÄ—kmingai nusileido į atmosferÄ… ir atliko įvairių tyrimų: nustatyta, kad pavirÅ¡iaus temperatÅ«ra yra aukÅ¡tesnÄ—, nei iÅ¡matavo „Mariner 2“ – apie 500 °C, o atmosfera 90-95% sudaryta iÅ¡ anglies dioksido. Nustatyta, kad Veneros atmosfera yra daug tankesnÄ—, nei manÄ— mokslininkai, paraÅ¡iutu besileidžianÄio zondo baterijų energija baigÄ—si dar Å¡iam nepasiekus planetos pavirÅ¡iaus. Paskutinis „Venera 4“ nustatytas atmosferos slÄ—gis buvo 18 barų 24,96 km aukÅ¡tyje.
Dar vienas kosminis aparatas, praskriejes 4000 km aukÅ¡tyje virÅ¡ Veneros debesų – viena diena vÄ—liau 1967 m. spalio 19 d. – „Mariner 5“ (JAV). Jame sumontuota daug jautresnÄ— įranga nei „Mariner 2“ perdavÄ— tikslesnius duomenis apie atmosferos sudÄ—tį, slÄ—gį, tankį. „Venera 4“ ir „Mariner 5“ duomenis analizavo bendra sovietų-amerikieÄių mokslininkų grupÄ—.
IÅ¡analizavus „Venera 4“ duomenis ir kosminio aparato trÅ«kumus, 1969 m. vasarį Sovietų SÄ…junga paleido dar du kosminius aparatus „Venera 5“ ir „Venera 6“, kurie priskriejo VenerÄ… tų paÄių metų gegužės 16 ir gegužės 17 dienomis. Abiejų kosminių aparatų korpusas buvo sustiprintas, kad atlaikytų 25 barų slÄ—gį, jų paraÅ¡iutai buvo mažesni, kad zondas greiÄiau pasiektų planetos pavirÅ¡ių. Nuo to laiko spÄ—jamas atmosferos slÄ—gis Veneros pavirÅ¡iuje yra 75-100 atmosferų, nes abu zondai planetos pavirÅ¡iaus nepasiekÄ—: paskutiniai gauti duomenys iÅ¡ 20 km aukÅ¡Äio virÅ¡ planetos pavirÅ¡iaus, manoma, jog dÄ—l didelio slÄ—gio jie buvo pažeisti.
[taisyti] Paviršiaus tyrimai
„Venera 7“ – pirmasis kosminis aparatas nusileidęs ant Veneros paviršiaus. Jis buvo sukonstruotas taip, kad atlaikytų 180 atmosferų slėgį, bei turėjo specialų parašiutą, su kurių nusileidimas per atmosferą truko 35 minutes. 1970 m. gruodžio 15 d. kosminiam aparatui įskriejus į planetos atmosferą parašiutas išsiskleidė nepilnai ir kosminis apratas galingu smūgiu trenkėsi į Veneros paviršių. Manoma, nuvirtęs ant šono, aparatas 23 minutes siuntė silpnus signalus apie planetos paviršiaus temperatūrą, taip pat perdavė pirmuosius planetos paviršiaus telemetrijos duomenis.
Veneros programa tÄ™siama į VenerÄ… siunÄiant kitus Sovietų SÄ…jungos kosminius aparatus. „Venera 8“ nusileido planetos pavirÅ¡iuje ir veikÄ— 50 minuÄių, „Venera 9“ ir „Venera 10“ į ŽemÄ™ iÅ¡siuntÄ— pirmÄ…sias Veneros pavirÅ¡iaus nuotraukas. Du nusileidÄ™ kosminiai aparatai atsiuntÄ— labai skirtingus vaizdus iÅ¡ kaimyninių vietovių: „Venera 9“ nusileido ant 20° statumo Å¡laito pilno riedulių 30-40 cm spinduliu, o „Venera 10“ nuotraukose matomos į bazaltÄ… panaÅ¡ios, atmosferos paveiktos, plokÅ¡Äios uolienos.
Tuo pat metu amerikieÄių „Mariner 10“ praskriejo VenerÄ… ir toliau nuskriejo Merkurijaus link. 1974 m. vasario 5 d. Å¡is kosminis aparatas, praskriedamas 5700 km virÅ¡ Veneros, į ŽemÄ™ perdavÄ— daugiau nei 4000 atmosferos nuotraukų, kurių matomoje Å¡viesoje iÅ¡skirti beveik neįmanoma, taÄiau ultravioletiniais spinduliais darytose nuotraukose galima pamatyti debesų detales, kurių iÅ¡ ŽemÄ—s stebÄ—ti neįmanoma.
Vykdant amerikieÄių „Pioneer Venus“ projektÄ… į VenerÄ… buvo surengtos dvi atskiros misijos. „Pioneer Venus Orbiter“ įskriejo į elipsinÄ™ orbitÄ… aplink VenerÄ… 1978 m. gruodžio 4 d. ir skriejo ja daugiau nei 13 metų tirdamas planetos atmosferÄ… bei radarų pagalbÄ… sudarinÄ—damas planetos pavirÅ¡iaus planus. „Pioneer Venus Multiprobe“ paleido iÅ¡ viso penkis zondus, kurie įskriejo į atmosferÄ… 1978 m. gruodžio 8 d., rinkdami duomenis apie atmosferos sudÄ—tį, vÄ—jus ir temperatÅ«ros pokyÄius.
Dar keturi „Venera“ serijos kosminiai aparatai, nusileido į planetÄ… per sekanÄius ketverius metus: „Venera 11“ ir „Venera 12“ tyrÄ— elektringÄ…sias audras, o „Venera 13“ ir „Venera 14“, nusileidÄ™ 1982 m. kovo 1 ir kovo 5 d., atsiuntÄ— į ŽemÄ™ pirmÄ…sias spalvotas planetos pavirÅ¡iaus nuotraukas. Visų keturių misijų metų aparatų stabdymui atmosferoje panaudoti paraÅ¡iutai, kurie nuo kosminio aparato atsijungdavo likus 50 km iki pavirÅ¡iaus, nes itin tanki atmosfera žemuosiuose sluoksniuose sukurdavo pakankamÄ… trintį „minkÅ¡tam“ nusileidimui. „Venera 13“ ir „Venera 14“ tyrÄ— gruntÄ… naudojant Rentgeno spindulių fluorescencinius spektrometrus, taip pat bandÄ— iÅ¡matuoti grunto suspaudimÄ… toje vietoje, kur nusileido aparatas. „Veneros“ programÄ… baigÄ— 1983 m. spalio mÄ—n. planetÄ… pasiekÄ™ kosminiai aparatai „Venera 15“ ir „Venera 16“, iÅ¡ orbitos tyrÄ™ planetos pavirÅ¡ių, naudojant radarus.
Baigus „Veneros“ programÄ…, Tarybų sÄ…junga 1984 m. nusprendÄ— atlikti dar porÄ… skrydžių į VenerÄ… i Halio kometÄ…, kuri tais metais praskriejo vidine SaulÄ—s sistemos dalimi. Pakeliui link Halio kometos, 1985 m. birželio 11 ir birželio 15 d., du „Vega“ programos kosminiai aparatai paleido zondus ir aerobotus virÅ¡utiniuose Veneros atmosferos sluoksniuose. Aerobotų balionai nusileido iki 53 km aukÅ¡Äio, kur slÄ—gis ir temperatÅ«ra panaÅ¡Å«s į tÄ…, kuris yra ŽemÄ—s pavirÅ¡iuje. Å ie aerobotai veikÄ— 46 valandas ir nustatÄ—, kad Veneros atmosfera yra daug labiau turbulentinÄ—, nei iki tol manyta.
1989 m. gegužės 4 d. JAV paleido zondÄ… „Magellan“, kurio misijos tiklas – radarų pagalba sudaryti Veneros pavirÅ¡iaus žemÄ—lapį. Per 4,5 metų „Magelann'as“ radarų pagalba nufotografavo daugiau nei 98% pavirÅ¡iaus ir iÅ¡tyrÄ— daugiau nei 95% planetos gravitacijos lauko. 1994 metais, misijos pabaigoje, zondas specialiai buvo nusiųstas susinaikinti į Veneros atmosferÄ…, mÄ—ginant iÅ¡matuoti Veneros atmosferos tankį. Taip pat, panaÅ¡iu metu pro VenerÄ… praskriejo kosminiai aparatai, skriejantys į kitas planetas, „Galileo“ ir „Cassini“; o „Magellan“ buvo vienintelis specialiai vien į VenerÄ… siunÄiamas kosminis aparatas per daugiau nei deÅ¡imtmetį.
2005 m. lapkriÄio 9 d. į VenerÄ… paleistas ir Å¡iuo metu ten dirba „Venus Express“, kurį pagamino Europos kosmoso tyrimų agentÅ«ra, o paleido Rusijos kosmoso agentÅ«ra.
[taisyti] Lietuviški pavadinimai Veneroje
Venera – daugiausiai lietuviškų pavadinimų turintis dangaus kūnas.
1985, 1991, 1994 ir 1997 m. Tarptautinė astronomų sąjunga 40 Veneros paviršiaus vietų suteikė lietuvių deivių, mitologinių būtybių ir moterų vardus.
9 krateriai Veneroje pavadinti Birutės, Dainos, Dabutės, Gražinos, Janinos, Nomedos, Ugnės, Virgos ir Živilės vardais; 8 kalvynai – Auskos, Aušros, Bezlėjos, Brėkštos, Laumės, Raganos, Saulės ir Vaivos vardais; 4 kalnai – Aleksotės, Eglės, Mildos ir Nijolės vardais; 4 kalnagūbrių masyvai – Gegutės, Giltinės, Laimos ir Verpėjos vardais; 3 kanjonai – Lazdonos, Medeinės ir Žvėrynės vardais; 3 kalnų žiedai – Javinės, Krūminės ir Žemynos vardais; 2 lygumos – Audros ir Undinės vardais; 2 terasos – Gabijos ir Vaidilutės vardais.
Taip pat Veneroje yra kalvota sritis Praurmė, kalva Jūratė, Neringos rajonas, Lados žemė, Vakarinės slėnis ir Žemaitės vulkaninis kalnas.
[taisyti] Nuorodos
- Sovietų Veneros tyrinėjimai
- Sovietų Sąjungos padarytos Veneros nuotraukos
- NinePlanets.org: Venera
- NASA puslapis apie misijas į Venerą
- Magelano misijų puslapis
- Pionieriaus Veneros misijos informacija iš NASA
- Išsami informacija apie Veneros sukeliamus saulės užtemimus
- USGS Planetų nomenklatūros vadovas: Venera
- Geody Venus Veneros paviršiaus objektų paieška
- Veneros žemėlapiai NASA World Windcentral.com puslapyje
- Venustoday.com – Su Veneros planeta susijusios naujienos
| SaulÄ—s sistemos objektai |
|---|
 Saulė – Merkurijus • Venera • Žemė • Marsas • Jupiteris • Saturnas • Uranas • Neptūnas |
| Mėnulis – Nykštukinės planetos – Kometos – Asteroidai |
 |
Straipsnis Venera (planeta) yra paskelbtas pavyzdiniu, taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti. |