Stanislovas Antanas Ščuka
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
.jpg.html)
.
Stanislovas Antanas Ščuka (Ščiuka) (g. 1652 ar 1654 m. Vilniuje - m. 1710 m. gegužės 19 d. Varšuvoje) - Lenkijos-Lietuvos valstybių sąjungos didikas, politikas ir rašytojas. Kariškio Stanislavo ir Sofijos Špilevskos Neronovič sūnus, 1695 m. vasario 6 d. vedęs seniūno Jano Boguslavo Potockio dukrą - Konstanciją Mariją Aną Potocką. Buvo teisėju 1688 m., Lenkijos-Lietuvos valstybių sąjungos pasiuntiniu Prūsijos kunigaikštystėje 1690 m., Seimo maršalka 1698-1699 m., Lietuvos pakancleriu 1699 m. Išsilavinimą gavo Vilniuje ir Krokuvoje. Savo gabumų ir atkaklaus darbo dėka užėmė aukštas valstybines pareigas, tapo karaliaus Jono III Sobieskio sekretoriumi. 1969 m. tapo Augusto II šalininku, o 1706 m. palaikė Stanislovą Leščinskį. Buvo politinių tekstų autoriumi ir žinomu Seimo oratoriumi. Parašė veikalą Eciipsis Poloniae Orbi Publice Demonstrata (1709 m.). Rūpinosi nemokamų viešųjų mokyklų atidarymu. Būdamas Seimo maršalka vadovavo jo darbui nuo 1688 m. spalio 17 d. iki 1689 m. balandžio 1 d. ir susitaikymo Seimui Varšuvoje 1699 m. birželio 16-30 d. Turėdamas 56 m. numirė nuo plaučių uždegimo 1710 m. gegužės 19 d. ir buvo vykdant paskutinę valią palaidotas Ščukų kapavietėje - Ščučino bažnyčios rūsiuose.
[taisyti] Biografija
Ščukų giminė Mozūruose žinoma nuo 1425 m. XV a. antroje pusėje Ščukų giminė išplito trijose vietose - Lenkijoje, Rusijoje ir Lietuvoje. Stanislovas Antanas Ščuka priklausė bent tris kartas ten gyvenusiai lietuviškajai atšakai. Jo tėvas Stanislovas 1655 m. Rusijos kariuomenės įsiveržimo į Vilnių metu pakliuvo į nelaisvę kartu su Dominyku Pacu ir tais pačiais ar sekančiais metais mirė Maskvoje. Jis turėjo du sūnus - Gracianą ir Antaną bei dukrą Oną.
Pats Stanislovas Antanas Ščuka teigė, kad gimė 1654 m. Jaunystę praleido Vilniuje, išdininko Jeronimo Kryspino-Kiršenšteino namuose. 1671 - 1672 m. mokėsi Krokuvoje abatui Kazimierui Jonui Ščukai protegavus jį Krokuvos Akademijos oratorinio meno profesoriui kun. Marcinui Vinkleriui ir poetikos prof. kun. Stanislovui Biežanovskiui. Po to septyniolika mėnesių tobulinosi Liublino tribunole, kur mokėsi karališkosios teisės.
1675 m. abato Jono Kazimiero Ščukos protekcijos dėka Stanislavas Antanas gavo karališkojo sekretoriaus pareigas, o 1684 m. tapo karaliaus kanceliarijos vadovu, pradžioje mažosios, o po to ir didžiosios.
1683 m. kaip husarų rotmistras dalyvavo kare su turkais - Vienos kampanijoje.
1679 m. Malborke Prūsijos Seime, Stanislavas Antanas Ščuka būdamas karaliaus Jono III Sobieskio sekretoriumi ir karštu šalininku, gynė karalių, remdamasis Seimo Gardine disputais dėl karo ir taikos, kur pats kėlė krašto gynybos reikalus. Apie jo didžiulius nuopelnus karaliui rodo ir karalienės Marijos Sobieskos 1687 m. gruodžio 31 d. laiškas.
1688 m. būdamas 34 metų tapo karaliaus referentu. Savo inteligencijos, iškalbos ir karališkos teisės žinojimo dėka Stanislovas Antanas Ščuka tapo karaliaus Jono III Sobieskio dešiniąja ranka ir atlikdavo diplomatines pareigas - keliavo į Maskvą, vedė derybas su Bavarijos elektoriumi dėl Sobieskio dukros vedybų. Per jo rankas ėjo svarbiausi valstybės dokumentai, patarinėjo karaliui.
Mirus karaliui 1696 m. Stanislovas Antanas Ščuka aktyviai dalyvavo parlamentinėje veikloje ir buvo Liublino bei Podolsko deputatu. 1688, 1689, 1690 ir 1699 m. dėl oratorinių gabumų vadovavo Seimui - buvo renkamas maršalka.
1690 m. būdamas seimo vadovu atstovavo karalių Prūsijos parlamente, kur karštai gynė Lietuvos ir Lenkijos Sąjungos interesus.
Po Sobieskio mirties realiai įvertino jėgų santykį ir rėmė Augustą II iš Saksonijos. Glinianų stovykloje Lvovo apylinkėse kovų su turkais metu kilus konfliktui tarp naujojo karaliaus ir šlėktų, vienintelis Stanislovas Antanas Ščuka savo diplomatinių sugebėjimų dėka sugebėjo išgelbėti situaciją, grėsusią nematyta katastrofa visai valstybei. Už 1699 m. taikingojo seimo baigtį karalius Augustas II jį apdovanojo Lietuvos pakanclerio postu. Jis įtikino karalių išvesti Saksonijos kariuomenę iš Lenkijos.
Stanislovas Antanas Ščuka, turėdamas dalinį Augusto II pasitikėjimą, toliau atliko diplomatines funkcijas 1700-1701 m. Lietuvoje ir dalyvavo derybose su Petru I Biržų pilyje, tačiau kanclerio pareigų iš šio karaliaus negavo.
1706 m. įvyko pirmieji abiejų valstybių karaliaus rinkimai, kuriuose nugalėjo švedų statytinis Stanislovas Leščinskis. Stanislovas Antanas Ščuka, būdamas aršiu Maskvos priešu, prisijungė prie naujojo karaliaus ir kartu su Karoliu XII dalyvavo žygyje į Saksoniją. Pralaimėjus švedams prie Poltavos ir gresiant nepriklausomybės praradimui, įtikino Leščinskį sudėti karaliaus įgaliojimus ir skelbti naujus karaliaus rinkimus, kuriuose tikėjosi nugalėti.
Karaliumi vėl tapus Augustui II, Stanislovas Antanas Ščuka būdamas labai populiariu šlėktų tarpe vėl grįžo prie jo.
Stanislovas Antanas Ščuka rūpinosi giminės dvaru ir žemėmis Ščučine netoli Suvalkų. Ten kartu su karaliumi finansavo vienuolyno ir pijorų mokyklos įsteigimą. Apie 1680 m. gavęs iš karaliaus Radzynų dvarą prie Liublino, prižiūrėjo jo turtą Žemaitijoje - Vilkijoje, vėliau rūpinosi karaliene ir Stanislavo Leščinskio gerove bei Augusto II dėka valdė Platelius, Taujėnus ir Viekšnius, turėjo žemės apie Trakus.
1693 m. rugsėjo 22 d. Stanislovas Antanas Ščuka iš Zbignevo Gorajevskio dukros Teofilės už 200 tūkst. auksinų pirko Bilgorajo dvarą ir tris aplinkinius kaimus. Iš karaliaus gavęs leidimą ten rūpinosi turgumi ir amatų cechų steigimu. Vedęs Jono III Sobieskio rūmininkę Konstanciją Mariją Patacką susilaukė trijų sūnų - Augusto Mykolo, Marcino Leopoldo ir Jono Kanto bei dukros Viktorijos. Ten 1703-1704 m. pastatė medinę bažnyčią. 1709 m. išleido savo veikalą Eciipsis Poloniae Orbi Publice Demonstrata, kuriame aptarę finansinę - karinę reformą, siūlė kariuomenę padidinti iki 36 tūkst., sukūrė valstybės išlaikomų mokyklų projektą.
